cropped-eu_flag_llp_en-016.jpgeuropoems-logo.jpg

ĮKVĖPTA DIDŽIŲJŲ POETŲ KŪRYBOS

 

   Žmogus labai sudėtinga būtybė. Viename atsispindi viršutinis spindesys, grožis. O į kitą mes net neatkreipiam dėmesio. Štai eina žmogus paprastai apsirengęs ir niekas nekreipia dėmesio, jog jis kartais sustoja, žiūri į saulę – šypsosi. Žiūri į žydintį medį – susimąsto. Žiūri  į praeinančius žmones ir vėl – tai kaktoje atsiranda raukšlės, tai vėl nusišypso. Tai eina – POETAS! Jis daugiau mato pasaulyje spalvų. Jis savo sieloje daug daugiau  turi skausmo ir džiaugsmo.

     Prisimenu žodžius pasakytus rusų mokytojo Semiono Lomonovo, kad reikia mylėti vienetą, nes kas žemėje brangiausia būna – tai tik vieną kartą. Tai viena Tėvynė, viena Motina ir viena Meilė.

      Pavartykime keletą puslapių iš kūrybos mūsų didžiųjų poetų.

Ir iš tikrųjų apie Tėvynę tiek nuostabiausių eilių  sukūrė mūsų poetai. Apie jos gamtą, grožį, žydrą dangų, pievas rasotas, nuostabiausias eiles parašė  – Justinas Marcinkevičius. Apie niokojamą gamtą, Antano Baranausko širdyje gimė – „Anykščių šilelis“.

    Mūsų Tėvynė išgyveno didelę nelaimę. Tai antrasis pasaulinis karas. Mes pasakytume paprastai – išėjo mažametis karan. O štai, kaip apie tai rašo didis poetas Vladas Mozūriūnas: „Paverkė berniukas, apkabinęs klevą, Ir išėjo priešams užmokėt ugnim“…

  Trečias vienetas, be išimties apdainuotas visų poetų – tai dviejų žmonių Meilė. Tai yra tokia sąvoka, kad kiekvieno žmogaus požiūriu – ji visiškai kitokia. Ir kiekvienas poetas, tai išreiškia savaip. Štai Vaidotas Spudas rašo: „…O prie kelio ąžuolą galiūną,  glostė švelnūs šermukšnėlės pirštai… Ar žinai, kad kartais būna, Meilė net ir mirštant nenumiršta“.

    Kokius jaučia jausmus poetas Paulius Širvys, kai rašo: „…Kai naktį mėnuo nardo Tarp mirgančių žiedų, Neklauskit meilės vardo – Jai tūkstančiai vardų.“

     Kiekvienas poetas į savo jausmus –  Meilei, Motinai, Tėvynei turi savo požiūrį ir tai išreiškia eilėmis, tik mato ir jaučia tai kur kas giliau su savo siela ir išgyvenimais. Ir kaip jo nemylėt! Jei skaitai tikras nuostabias eiles ir tau nerieda ašaros, vadinasi  ne tas eiles pasirinkai…

      Įkvėpta didžiųjų poetų kūrybos, kurie man yra tarsi mokytojai,  aš ne tik žaviuosi, bet ir pati kuriu eilėraščius. Malonu, kai mano poeziją supranta, vertina, eilėraščiuose atranda dalelę savęs.

     Mielieji, skaitykite knygas, skaitykite geras eiles ir pajusite, jog tikrai galima drauge apvalyti ne tik savo kūną, bet ir sielą!

                                                                                                        poetė Jurgina Černiak

 

 ……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Esė - „ Kodėl man patinka poezija?“

     Sunku pasakyti kodėl man patinka poezija. Nežinau. Gal tiesiog esu tas žmogus, kuris kitaip žiūri į pasaulį. Gal tiesiog, esu kitokia nei visi. O gal, tai tik mano vidinis pasaulis, kuris laisvai jaučiasi liesdamas eiles gulinčias stulpeliuose ir godžiai ryjantis kiekvieną išreikštą žodį, mintį, akibrokštą, užslėptą prasmę ir net kyšančius kampelius tiesos, kurias autorius ar autorė norėjo išreikšti savaip..

Kažkaip žmonės poeziją supranta, kad tai eiliuotas kūrinys sudėtas į stulpelius… Kad poezija – tas ar anas, proza- šitas, bei kitas…Kad tai autoriaus kalba, gebėjimas išreikšti mintis. Tai būdas daugiau ar mažiau universaliais įvaizdžiais ar dar kitais būdais perteikti kalbą, bei naudojantis ja pačia ( kalba ) kurti meną.

Ne, tai ne tik tai. Tai daug daugiau nei mums atrodo. Tai kas parašyta baltame popieriaus lape ir sulygiuota į stulpelius, tai dar nėra poezija. Juk tame telpa visas vidinis ir jausmų pilnas pasaulis, kuris atskleidžia tiek daug įvairiausių minčių, spalvotų sapnų, nuostabių kelionių, gilių ir skaudžių išgyvenimų, netekčių, džiaugsmų, šokio, dainų, aistros, jausmų ir galų gale – kiek joje yra meilės… O, meilė… Viena populiariausių temų poezijos platybėse, kuri mus nukelia į beribius meilės ir jausmų kupinus vandenynus ir leidžia pajusti tą aistrą, kurią autorius perteikia išreikšdamas žodžiais trykštančiais spinduliavimu. Su kiekvienu atodūsiu gali pasijusti, lyg pats esi tas herojus, kuris jaučia ir išgyvena viską savyje.

Poezija tai didingas amžius, kupinas neišbraidytų ir neatrastų platybių, neperplauktų vandenynų, neperkoptų kalnų, neištyrinėtų mėnulio kraterių, nepaliestų žemės plotelių ir nepajustų tyrų jausmų ir nepatirtų išgyvenimų. Perkopus poezijos gelmes, gali leisti savo vidiniam „ aš “ tapti laisvu, kaip paukštis ir pakilti aukštyn, kur tavo siela galės nevaržoma susilieti su pasauliu, pajusti jos alsuojantį kvėpavimą ir paliesti savo rankomis spalvotus sapnus.

Nežinau, kaip kiti, bet asmeniškai man, poezija tai ta begalinė erdvė, kurioje aš galiu atrasti save. Negaliu lygintis su kitais įžymiais Lietuvos ir Pasaulio poetais, negaliu sakyti, kad aš rašau ir kuriu nuostabias eiles, taip pat negaliu pasakyti, kad esu pripažinta ir atrasta talentinga poetė, bet – galiu pasakyti tik tiek, kad poezija, tai mano vidinio pasaulio minčių lietus, kuris vos palietęs popieriaus lapelį nenumaldomai trykšta laukan ir nori būti užrašytas. Ir nesvarbu koks tai bebūtų paros laikas- diena, ar naktis. Ir nesvarbu, kur bebūčiau- darbe, namuose, svečiuose. Tai išeina savaime. Taip, aš  galiu laisvai reikšti savo mintis. Savo išgyvenimus. Savo jausmus. Savo patirtus ar tiesiog matytus vaizdus. Nereikia daug galvoti ką parašyti, tai iš kažkur atsiranda, ko kartais negali paaiškinti. Jei paklaustumėt, kodėl rašau apie tai, aš atsakymo neturėčiau. Galėčiau pasakyti tik tiek,  kad tai tiesiog parašiau…

 

 

Kaip, kad ir tai…

Gyvenimo triumfas pakilti, net tuomet,
Kai atrodo, jog kelias, kuriuo mes ėjom-
Baigėsi čia ir dabar…
Kai atrodžiusi saulės šviesa tokia skaisti ir tyra,
Nebešildo ir nesuteikia tiek šilumos, kaip iki tol…
Ar tuomet, ne laikas sustoti ir pagalvoti-
Kas atsitiko?
Bet ne… Tam juk nėra laiko… Skubi bėgti į priekį
Klupdamas, kruvinomis kojomis ir suskeldėjusiais delnais
Brendi Tau paskirtu keliu ir bijai pakelti galvą į viršų ir ten pamatyti
Tiek daug gražių dalykų…
Kyla daugybė minčių… Liūdnų ir tamsių…
Pasidaro šalta ir tuščia, nyku ir taip tolima…
Oi, ne, nedrįskime sumenkinti žmogaus narsos numirti,
Ar trokštančių mirties… Nes kokios drąsos reikia turėti, vien apie tai pagalvoti…
O kokios tada drąsos reikia gyventi?
Žmogus daro tai, ką privalo daryti, nepaisydamas asmeninių pasekmių.
Juk žmogus, tai tas sutvėrimas, kuris ištveria viską-
Badą, troškulį, artimųjų netektį, begalinį skausmą, liūdesį ar sielvartą,
Kuris drasko į skutelius ir neleidžia nei miegoti, nei kvėpuoti.
Žmogus ištveria jam skirtus sunkiausius išbandymus,
Nors neretai, kai kam jie būna lemiami ir paskutiniai…
Bet, mūsų gyvenimas sielai ir kūnui visada primeta visas savo sukurtas blogybes,
Tačiau, mes negalime čia ir dabar nutraukti savo egzistavimą šioje žemėje.
Negalime numirti ne savo laiku ir ne Tau paskirtu ir nulemtu momentu…
Kai jau atrodo, kad esi nuėjęs taip toli, kad rodos, daugiau nėra kur žengti-
Tai žinok, kad esi dar tik savo kelionės pusiaukelėje to, ką iš tiesų pajėgi įveikti…
Juk kiekvieną naują sekundę, prasideda naujas gyvenimas, naujas jo etapas,
Kurį norom ar nenorom turime žengti į priekį.
Ir keliauti būtų daug lengviau, jei mūsų žvilgsnis būtų nukreiptas į priekį,
Nei būtų nudelbtas atgal…
Juk šiame pasaulyje mums skirta tiek daug.
Tik turėkime akis- visa tai pamatyti.
Širdį- visa tai pamilti.
Ir savo rankas- visa tai apglėbti ir apčiuopti…

 

Visi gali rašyti ir kurti. Visi gali sudėti savo mintis į eiles ir suguldyti į stulpelius lapo viduryje. Bet ne visi gali perteikti mintis taip, kad vėliau jos sudomintų kitą.

Nežinau, ar tai ką darau, ką nors sudomina. Nežinau, ar tai ką rašau, kam nors bus naudinga. Nežinau, ar tai ką išlieju baltame popieriaus lape, palies bent akies žvilgsnį ir sudomins perskaityti nuo pradžių iki galo. Bet aš gerai žinau, kad tai ką rašau- rašau iš širdies. Kad tai padeda man jaustis tuo, kaip jūreivis jaučiasi jūroje, kaip pilotas jaučiasi atsisėdęs už lėktuvo šturvalo, kaip paukštis pakilęs aukštai danguje skrodžia mėlyną padangę, kaip mažas vaikas jaučiasi ištaręs pirmą žodį ir žengęs pirmą savo žingsnį, kaip lietus pagirdęs išdžiūvusią žemę, kaip gėlė prasiskleidusi ankstyvą pavasario dieną, taip aš jaučiuosi rašydama tai, kas gimsta mano mintyse…

Ir visai nesvarbu, kad visi skirtingai mąstome ir suprantame poezijos reikšmę ir prasmę, bet aš žinau, kad poezija- yra daugiau nei eilės popieriaus lape.

Reziumuodama savo apmąstymus, palieku dar vieną skaitalą, kurį aš vadinu poezija. Savo pasaulio poezija:

NESKUBĖKIT

Visi visur skuba…
Bėga…
Laiko neatranda niekam…
Nieko nemato…
Nieko negirdi, nors gyvenimas skleidžia pačius gražiausius garsus…
Praeina pro šalį net nestabtelėję, net neapsidairę…
Praeina pro tuos, kuriuos pažįsta…
Nemato to, kas gyva, spalvota ir gražu…
Ir vėl skuba…
Neranda laiko draugams…
Neatmena tų, kurie tiek daug reiškė…
O gal nereiškė nieko?..
O kartais tereikia tik atsimerkti…
Atmerkti akis ir apsidairyti aplink…
Išgirsti tai, kas sakoma…
Pajausti tai, kas mus supa…
Ir suprasti – kaip visgi yra gražu…
Pamatyti tai, kad šalia esantys žmonės reiškia tiek daug…
Išgirsti, kad ne viskas taip jau ir blogai, kad yra ir nuostabių dalykų…
Pajusti, kad net tamsoje yra šviesos kibirkštėlė, kuri skirta tik mums…
Ir, kad prarastoje viltyje, sugriuvusiame gyvenimo kelyje, yra stebuklinga paukštė, kuri pildo svajones ir norus…
Tereikia laiku atsimerkti ir laiku pastebėti…
Nereikia niekada skubėti, kad nepraeitum pro šalį…
Reikia vertinti tai, ką turi…
Ką gali duoti tu ir ką gali gauti atgal…

Ilona Sodytė

 

 ………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Esė - Poezija („ Kodėl man patinka poezija?“)

       Aš noriu novatoriškai, nes šiandienos pasaulyje senienos pasmerktos dūlėti po Dzeuso statulos pamatais. Duoklė vienam iš pasaulio stebuklų, kurią šįkart supinsiu iš savo perregimo minčių voratinklio. Vienišumui čia ne vieta, tūkstantmetis Odisėjų legionas šnabžda prakeikimus, kurie visdar pančioja žmonių širdis ir sielas. Mano raidės tik aidas nuo garsiai dūzgiančių millijoninių urbanistinių dvidešimt pirmojo amžiaus miestų gyventojų. Tačiau aš esu ta, kuri plovė Jezui kojas savo ašaromis ir ta, kuri pozavo Da Vinčiui apnuoginusi žmogišką dieviškumą. Aš esu tas prakeiktasis, kuris ridena akmenį į beprasmybės kalną ir taippat palaimintas idiotas keltininkas mėlynomis kaip linai akimis. Aš esu Jūs ir kalbu su savimi. Šįkart apie meną, šįkart apie poeziją.

       Per kraują ir ašaras pirmąkart pravėriau akis pasauliui. Savyje negalėjau nuraminti Platoniškos nirštančiosios sielos (kodas ištatuiruotas DNR molekulėje), bet keista ateiviška struktūra kaip ledinis vėjo gūsis staiga nuramino ir užčiaupė hierarchijos laiptų nesuprantantį beplaukį kokoną: (Maironis, Lietuva brangi),,Graži tu, mano brangi tėvyne,/Šalis, kur miega kapuos didvyriai!/ Ne veltui bočiai tave taip gynė,/ Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!‘‘ Mama. Savo dainingu balsu jau pirmąją gyvenimo dieną man sugrūdo į apšašusias lūpas ir greičiau nei kolibrio sparnai plazdančią širdį visą gyvenimo archetipų himną, kurio prasmę iki galo suprasiu tik smėlio laikrodžiui subėgus į tobulą trejybės piramidę, kurioje viena smiltele taps ir mano dulkės. Kolektyvinė pasąmonė – stiprus kokteilis, padauginus, gali išsprūsti kryžiaus žygių skanduotės. Eilutės smūgiuojančios į jautriausias širdies lentynėles, senolių kraujo kodai baltų lankų pievose juodų avių reinkarnacijose.

      Kodas ,,Lobiai‘‘: ,,Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą‘‘ (Lietuvių liaudies mįslė). Lifto principas priklausantis nuo skaitytojo IQ lygio, jautrumo lyrinei fantazijai bei gyvenimiškų patirčių lagamino. Punktas, kuris paverčia poeziją universalia ir kartu individualia kontempliacija. Poezija nemoko, ji tik tyliai šnabžda klausimus pilkosioms smegenų ląstelėms, kurios technologijų amžiuje tampa kontroliuojamos ne Apolono mūzų, bet išmaniojo telefono elektro impulsų. Kylanti diskusija neturi vienareikšmio sprendinio, veikiau tai atsakymų visuma, kuri ir įgalina paties klausimo egzistenciją. Individualios nuomonės unikalumas bei pastovus hermeneutinių Grįžulo ratų sukimasis sukelia nesustojančią ir progresuojančią atsakymų kaitą. Poezijos eilutės ir jų klausimai nekinta, tačiau laiko veikiami dūlantys žmonių kūnai sugeba gimdyti naujas atsakymų variacijas. Kiekviena svarbi, nes tampa išgyventos stadijos reprezentacija.

      Desertui – universalija, be kurios neišsivers nei klaustuko nei šauktuko partijos. Kalba. Eileraščio struktūra. Nesiknaisiosiu po akademikų kostiumuose esančius faktus bei datas, apibendrinus – skonių ir stilių jūra. Paprasčiau: visa pasaulyje yra sudaryta iš atomų, kuriuose krebžda vibruojantys pliusai ir minusai. Katė, medis ar eilėraštis nėra išimtys. Minusiniam ringo kampui priskirčiau dažnai griežtą ir pagrįstą matematiniais išskaičiavimais poezijos struktūrą. ,,Iš dainos žodžių neišmesi‘‘(Lietuvių liaudies patarlė) – japoniškas haiku man linksi vyšnių žiedų pumpurais. Tačiau kaip kančia atneša katarsį, taip iš struktūralizmo kiauto metamorfozės dėka išsirita machaono drugys, nukreipiantis priekabią akį nuo atšiaurių formos kampų. Melodijos ir ritmo bangos užliūliuoja vandenį, o tai reiškia, jog apie septyniasdešimt procentų homo sapiens esybės negali atsispirti poezijos poveikiui. Priešingybių visuma, talpinanti savyje hipnotizuojančias serenadas bei semantinių ryšių voratinklius.

    Ak… Poezija ir tūkstantis bei viena jos kaukių. Esu humanistinių pažiūrų, todėl iš anksto atsiprašius Aristotelio numylėtinės, atskleisiu jos tikrąjį pamatą. Susipažinkite – Meno dukra, turinti kelias seseris. Giminystės ryšių medį atsekti nesunku, nes poezijai būdinga žaidybinė šventiška aura bei laiko neegzistavimas. Tėvo kopija! Tvirto sudėjimo, sirenų balso archetipų saugotoja bei sfinkso mįslių fondo orakulė. Ji šnabžda iš gelmių juodo planktono gijomis mums ir apie mus. Šneka per amžius skirtingų rasių lūpomis. Ji spjaudosi karžygių drąsa ir guodžia motinos ranka, kuri penkiais karštais pirštais laiko tvinksinčią tavąją širdį. Visa kaip dainoje, visa kaip giesmėje. Žiemą atėjus mano vakarui, ji savo apžavus skleis kitam praeiviui…

Ir tai būsi tu.

 

Gintarė Narmontaitė

Why I love poetry?

Do you know what kind of spending free time is becoming most rare? Yes, it is reading books. Perhaps you are wondering why is that so or at least you are thinking that I am speaking nonsense. But hey, is that not true? Can you remember the last time when you asked your mom, dad, brother or a friend what are his or her plans for the evening and the answer was: oh, I am going to spend my time with a cup of tea and my favourite book. I believe it is actually rare. As for me, I am not an exception. If I could choose between going out with my friends or even watching a movie that I have already seen ten times and reading a book which is 300 pages long and as always the beginning is not as interesting as you expect, I would probably choose one of the first two ways. Did you recognize yourself? Well, congratulations! You are as passive reader as I am!

However, I did not like the fact that reading did not play a big role in my life. All those excuses that I did not have time for this or that there were more interesting things than books were not reasonable for me anymore. And that is how I found poetry. What can I say, I love reading poetry! I admire it! There is nothing better than reading at least one poem per day, because you feel that you actually read something worthy, that you literally read something. And you know what? If you take a poetry book in your hands, you will never read only one poem. You will read two or three. Why? Because you just cannot limit yourself with only one. It is simply a curiosity to find out what another poem is going to be: whether it will be similar or totally different, is it going to be about love or hatred, etc. A poem does not take long to read. It does not even start to hurt your eyes and it does not make you think when it is going to end. In other words, it does not start to get boring to you. What is more, poetry is always about what the author wanted to say, what is his message. It does not matter whether you want it or not, after you have read a poem, you start wondering why the author wrote it, how he felt at that moment and what was in his minds. The truth is that if you really like the poem that you have read, if it makes you want to read it over and over again, there will be at least one line that you will definitely remember even at the moments when you least expect that. Is it not something magical? That moment when you realize that the shortest poem which consists only of one column that consists of four lines can atually affect you? Personally, I love that moment!

 If I had to say one poem that appealed to me most, I can say that it was „If“ by Rudyard Kipling. This poem is something special to me. I will never be tired of reading it over and over again. It has something that inspires me, that makes me think about what kind of person I am and what kind of person I would like to be. There is nothing hard to understand in this poem and every word is a real truth. And how can I not love poetry? Perhaps it is a question that everyone should ask hims

Jurga Švobaitė

Kodėl man patinka eilėraščiai?

Šiais kažkodėl kitokio gyvenimo laikais dažnas pamiršta ar net nežino, ką reiškia šis stebuklas…Bet lengviausia kalbėti apie kitus tarsi žiūrovui iš šalies ir juos teisti. Todėl pasistengsiu išlįsti iš savo ribų ir kalbėti Aš vardu.

Eilėraštis – tai neapčiuopiama, nepamatuojama, beribė, paslaptinga net mistiška erdvė ir jėga, kuri Mane nuveda gilesnio bei nuostabesnio pasaulio link. Eilėraštis – magiškas kelias, kuriuo aš einu. Pasiėmusi eilėraščio knygą ar tiesiog įsižiūrėjusi į vienas lyriško poezijos stulpelio eiles matau daug akmenukų – metaforų, palyginimų, personifikacijų ar kitų meninių priemonių. Akmenukais aš einu ir man skauda, nes jie visi nevienodo dydžio. Tačiau skausmas malonus, nes jis atneša džiaugsmą, kai pasieki kelio galą. Nuostabiausia, kad kelio galas – tai tu pats. Aš – kiekvieno kelio rezultatas. Aš – tikslas, dėl kurio eilės yra rašomos. Mano jausmai – atpildas. Gyvenimas gražus ir mielas ir net Vinco Mykolaičio – Putino žodžiai ,,Mintis gi žody taps melu“ nesugriauna situacijos, nes žodžiai tik priemonė, kanalas, kuriuo gebu suprasti siunčiamus poeto signalus. Vis dėlto išskirčiau kilniausią eilėraščio (koks magiškas žodis!) savybę. Žmogus gali būti žmogumi. Poetas tarsi už sienos, kai kontaktuoju su jo kūriniu. Man nesvarbu aukštas jis ar žemas, storas ar plonas, nesvarbu, kiek rankų, kojų jis turi, nesvarbus jo išsilavinimas. Aš neteisiu poeto. Jis stovi prieš mane nuogas ir baltas. Galiu tik užsirašyti jo mintis, galiu nugyventi gražesnę dieną. Galiu padėti kitam…

Visa tai man yra priežastys, kodėl Man patinka eilėraščiai. Aš galiu augti ir ribų niekada nepasieksiu. Ačiū, kad esi. Ačiū, kad gebi išlikti savimi, ačiū, kad radai kelią į mane. Aš esu žmogus. Žmogus tavo dėka.

Goda Alsytė

Why we should love poetry?

Nowadays people think that poetry is nothing more than simple, romantically written words by an author. They do not make a big sense to it, because many of us thinks that poetry is old fashioned object in modern life, but poetry can show many interesting things. It can help us discover many treasures that are hidden and it can show the power of people feelings.

For ages poetry was not only a collection of words, it was something that authors were developing to show their opinion, feelings. In my opinion we should love poetry, because of many things. Poetry shows us the circumstances in which a particularly poem was written. It can be a perfect historical lesson for young people. For example a famous polish and Lithuanian poet Adam Mickiewicz wrote many interesting poems about his patriotic love to his home land- Lithuania. In my opinion he is one of the most important authors of poems which have shown that poetry have nothing to do with ordinary words that are written. His works may help us discover the beauty of love to our country.

Poetry is now rising. Many poetry lovers are gathering to talk about poetry, they are doing everything to speak about it and that is why must not be forgotten. Poetry is joining people to talk about masterpieces, famous poems and their authors. It help people to unite and communicate with each other. In my opinion it is one of the main reasons why people should get in love with poetry. The are many things that can be told about it.

Now in modern life, we must not avoid the beauty of poetry. It is one of most beautiful, meaningful masterpieces that was written by a human. Poetry teaches us many interesting thing, shows the most important facts and finally shares all the feeling that was given by the author of the poem. Poetry does not have simple words written by someone, it has a the whole word of beauty in it and we must know that we can get in love with poetry.

 

Sabina Mackevič

Kodėl man patinka poezija? Galingoji poezija.

 

Proza- žodžiai išdėstyti geriausia tvarka,

poezija- geriausi žodžiai, geriausia tvarka.

 

Aukščiau užrašyti žinomo anglų poeto Samuelio Tailoro Koleridžo (Samuel Taylor Coleridge) žodžiai kreipia mūsų mintis poezijos garbinimo takeliu. Argi išties poezija turi savyje nematomą galią pakeisti žmonių mąstymą arba suteikti individui subjektyvią laimės dozę? Nejaugi, pasak Koleridžo, geriausi žodžiai sudėlioti idealia tvarka, apskritai turi poveikį susiformavusiam individui? Norėčiau pabrėžti, jog atsakant į šį klausimą verta atkreipti dėmesį į selektyvų skaitytojo priėmimą, kitaip tariant, kas vienam teikia džiaugsmą, malonumą bei yra suprantama, kitam dėl grynai individualių priežasčių gali pasirodyti beprasmiška. Tai sufleruoja mintį, jog nėra netinkamos poezijos, yra tik skirtingų poreikių grupės, preferenciškai pasirenkančios vieną arba kitą poezijos rūšį.

Drįsčiau teigti, jog poezija, skirtingai negu, pavyzdžiui, politika – apjungia žmones. Poezija – tarsi visa ko pagrindas. Argumentuodama savo nuomonę, norėčiau pabrėžti, kad politikoje žmonės aktyviai jungiasi į bendruomenes, politines partijas, kas iš pirmo žvilgsnio, rodos, veikia kaipo apjungiamasis veiksnys, bet kitą vertus, politika, kaip teigė Karlas Schmittas, yra pagrįsta „draugo ir priešo perskyra“, t.y. žmonės jungiasi tam, kad kovotų už savo teises su skirtingą požiūrį bei politinius įsitikinimus laidojančiais taip vadinamais „priešais“. Tuo tarpu poezijoje neaptinkame griežtos diferenciacijos bei kovos elementų ar tikslų siekimo bet kokia kaina. Būtent dėl akivaizdaus skaidrumo ir noro keisti pasaulį pasitelkiant vaizdingumu pasižyminčią žodžio galią, žaviuosi poezija. Ne paslaptis, jog poetas tikrovę mato jautriomis akimis, pasaulį priima plačiai atverdamas paslaptingiausias savo sielos gelmes. Poetai, kaip ir žmonės, dievinantys tikrą, kokybišką poeziją, yra sentimentalūs bei jautrūs. Būtent šie faktai mane ypač fascinuoja poezijoje, kadangi realiame pasaulyje, deja, rečiau juos aptinkame, o poezijos pasaulis atveria savo platybes visiems, vertinantiems ją ir priimantiems giliai į širdį. Užmegzti artimesnį ryšį su poezija galima ne tik skaitant ją bei kuriant eiles, bet ir dalyvaujant raiškiojo skaitymo konkursuose. Dalyvavimas juose padėjo man įsikūnyti į eiles iš vidaus bei pasitelkiant aktorinius sugebėjimus ir vidinę emociją perteikti klausytojams dalelę savęs eilėraščio kontekste.

Kitas svarbus aspektas, lemiantis mano norą domėtis poezija yra jos unikali galia stimuliuoti mąstymą originaliu būdu. Menas, į kurio definiciją įeina poezija, apskritai ardo racionalizuoto bei loginio pasaulio supratimo tvarką. Skaitydama poeziją neretai susimąstau apie prasmę, t.y. bandau analizuoti bei interpretuodama eilėraštį pritaikyti jam empirinius pavyzdžius. A.J.Greimas teigęs, jog nepaprastai sunku yra kalbėti apie prasmę ir pasakyti ką nors prasminga. Vis dėlto skaitant poeziją žmogus bando perskaitytą informaciją sistemiškai apipavidalinti bei suprasti. Suprasdamas, žmogus artėja prie prasmės, kitaip tariant, prasmės suvokimas yra mąstymo pasekmė. Prasmę, mano manymu, turi visi poezijos kūriniai, tik ne visiems lemta ją atrasti. Dar kartą pabrėžčiau žodį „atrasti“, kadangi prasmė yra atrandama pasitelkiant proto galią, bet jokiu būdu nėra suteikiama. Žmogus nėra įgaliotas suteikti prasmę, t.y. negalime nustatyti kito žmogaus gyvenimo prasmės. Būtent poezija padeda atrasti prasmę, stimuliuoti mąstymą bei originaliai žvelgti į pasaulį. Ko gero vertėtų apibrėžti sąvoką „mąstymas“. Dekartas mąstymą siejo ne tik su intelektine veikla, nes mąstymo sąvoka apima visus įmanomus psichikos aktus, anksčiau nesietus su mąstymu: pojūčius, norus, troškimus, emocijas. Būtent poezija stimuliuoja mąstymą tikrąja šio žodžio prasme, sukuria tam tikrus pojūčius, pažadina vaizduotę, sukelia emocijas ir t.t… O kas galėtu būti svarbiau už mąstymą? Ko gero tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus kategorijos žmonėms svarbu yra vystyti mąstymą vardan tobulėjimo bei gilesnio pasaulio pažinimo.

Nepaisant to, jog Platonas savo laiku kritikavo poezija, reikalavo uždrausti klaidingai dievus vaizduojančias eiles bei kaltino poetus klaidingos teologijos skleidimu, jis buvo žinomas ir dėl savo idėjų teorijos. Pasak jo, egzistuoja kūnui suvokiama (regima) tikrovė bei kūno pojūčiams neprieinama ir tik proto akimis įžvelgiama tikrovė, kurią galima ir reikia mąstyti bei pažinti. Poezijoje randamos dominuojančios idėjos: gėris, tiesa, grožis, meilė, laisvė… Kiekvienas atranda sau tinkamas idėjas bei ugdo ir įgyvendina jas realiame pasaulyje, bet verta pažymėti, kad būtent poezija konstruoja nematomą tiltą tarp idėjų ir žmogaus.

Dar vienas dalykas, besąlygiškai mane žavintis poezijoje yra poetų sugebėjimas tapti visuomenės balsu. Nuo neatmenamų laikų poetai atspindėdavo visuomenės norus bei padėtį valstybėje, už ką neretai buvo baudžiami valdžios. Prisiminkime, kad ir rusų poetą Sergejų Jeseniną, nužudytą bolševikų už nepaklusnumą ir valdžios kritiką. Tai tik dar kartą įrodo poezijos galią ir neapsakomą ryšį su žmogumi bei nebijojimą parodyti tikrąją situaciją. Būtent poeziją galime vadinti paveldu, juk šiuolaikinė karta turi galimybę pažinti savo šalies bei pasaulio istoriją ne tik skaitydama istorijos vadovėlius, bet ir rasdama poezijoje tam tikrais periodais (pavyzdžiui karo) aprašytus žmonių gyvenimus. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti vieno iš savo mylimiausių poetų, Maironio, eiles apie Lietuvą didžiojo karo metu:

Sunkūs be galo laikai
Lietuvą brangią suspaudė:
Žūsta vergijoj vaikai;
Daugel jų priešas iššaudė.

Sodžių šimtai pelenuos
Vėjo nešiojami sauso!..
Žmonės tuščia aimanuos:
Niekas negirdi, neklauso.

Kur didžiavyriai tautos?
Veltui jie mums besapnavos?
Nėra jų! Gal kitados
Bočių tėvai jais didžiavos!

Daug išbėgiojo!.. Kai kas
Rusijoje skursta iš bado;
Mes gi sau laužom rankas,
Likę našlaičiais be vado.

Savo esė norėčiau užbaigti palinkėjimu domėtis vertinga ir galinga poezija, kuri pakeičia požiūrį į gyvenimą, suteikia laisvę improvizuoti, kurti, mąstyti bei dalintis patirtomis žiniomis. Ko gero pati poezija, kaip ir laisvė nėra apčiuopiama. O galbūt viskas kas geriausia ir yra neapčiuopiama…? Palieku Jus su galimybe laisvai apmąstyti poezijos svarbą su Justino Marcinkevičiaus eilėmis apie laisvę:

nepaimsi nepakelsi neparodysi

nepavalgyndinsi jos ir nepagirdysi

ne valiavimuos ne šūkiuose ne odėse

mūs atodūsiuos ji matosi ir girdisi.

 

Barbara Brazdytė

This publication [communication] reflects the views only of the author, and the Commission cannot be held responsible for any use which may be made of the information contained therein.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s